Kvepalų istorija

Žiedai, prieskoniai, gyvūnų kvapai, sintezės produktai – šiuolaikinės parfumerijos arsenale neribotos galimybės, pateiktos ne tik gamtos ir tradicijų, bet ir chemijos atradimų. Pabandykim pažvelgti į šį sudėtingą pasaulį ir praverti jo paslaptį.

Kas yra kvepalai?

Žmonės nuo seno ieškojo būdų, kaip atskleisti save, savo požiūrį į juos supančią aplinką. Tam buvo pasitelkiama daugybė priemonių, tokių kaip: apranga, aksesuarai, šukuosenos, arba gyvenimo taisyklių: kalbos ar elgsenos manieros, pomėgiai ir dar daugelis kitų. Kvepalai – viena iš populiariausių priemonių, kurios dėka nuo mūsų sklindančiu aromatu perteikiame savo gyvenimo filosofiją. Terminas „kvepalai“ (pranc. parfum)  yra kvapiųjų eterinių aliejų ar aromatinių junginių, fiksatorių ir tirpiklių mišinys, naudojamas suteikti žmogaus kūnui, daiktams ir gyvenamosioms patalpoms. malonų kvapą. Kvepalai – tai kur kas daugiau nei tiesiog kvapai. Jie gali vilioti, žadinti potraukį, intriguoti. Kvepalai – nepamainomas įrankis ir viliojimo procese, kai siekiame pritraukti priešingos lyties atstovą.

Kvepalų atsiradimo istorija

Senovės tekstai ir archeologiniai kasinėjimai rodo kvepalų naudojimą kai kuriose ankstyviausiose žmogaus civilizacijose. Kvepalų atsiradimo istorija siekia dar Antikos laikus. Pats žodis „kvepalai“ kilęs iš lotyniško žodžio „per fumus“ reiškiančio „per rūką“. Pirmieji kvepalus religinių ritualų metu pradėjo naudoti egiptiečiai. Jie gaminosi kvepiančius aliejus, balzamus bei smilkalus, kurie itin populiarūs ir šiais laikais. Kvapnūs aliejai būdavo tepami ant odos arba naudojami medicinos tikslais, tuo tarpu vėlesniais laikais kvapnūs mišiniai pasitarnaudavo įvairių apeigų metų, pvz. kūno apvalymo nuo piktų dvasių. Taip pat kvepalai buvo mėgiami įvairių švenčių bei festivalių metu, o egiptietės moterys juos dažnai pasitelkdavo ir aistringesniam tikslui – preliudijai į meilės aktą. Taigi, vėliau šis kvapiųjų medžiagų naudojimas išplito senovės Graikijoje, Romoje ir islamiškose šalyse.

Šiuolaikinė parfumerija prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje komercine kvapo junginių, tokių kaip vanilinas ar kumarinas, sinteze, leidžiančia sudaryti kvepalus su kvapais, kurių anksčiau nebuvo galima pasiekti vien tik iš natūralių aromatinių medžiagų.

Kvepalai ypatingai didžiulį pasisekimą įgavo 17 a. Tuomet Prancūzijoje paskutiniu mados klyksmu tapo kvepiančių pirštinių dėvėjimas,  1656 m. netgi buvo įkurta bendra kvepalų ir pirštinių kūrėjų gildija. Tad, toliau kvepalų populiarumas augo milžinišku greičiu. Liudviko XV teismas net buvo pervadintas į “kvepiantįjį teismą“, o miestiečiai kvepalus naudojo visur: purškė juos ant odos, drabužių, netgi baldų ar ventiliatorių. Perversmą kvepalų industrijoje sukėlė 20 a. Išrastas odekolonas. Šis gaivus rozmarinų, netoli, bergamočių ir citrinų mišinys buvo naudojamas įvairiais būdais: pilamas į vonią, maišomas su vynu, valgomas su cukrumi, naudojamas kaip burnos skalavimo priemonė, klizma arba karštas kompresas. Skystas kvepalų pavidalas buvo parduodamas puikiuose Liudviko XIV stiliaus kriaušės formos buteliukuose.

Taigi, jei anksčiau kvepalai buvo tiesiog kvapių produktų mišinys sumaišytas atsitiktiniu būdu, vėliau didelį indėlį į šią pramonę įnešė alchemikai. Buvo kuriamos naujos formulės, deriniai, kurie ant odos išlikdavo jau ne valandą ar kelias, o gerokai ilgiau. Ypatingai buvo pamėgti rožių, jazminų bei apelsinų aromatai, tad Prancūzijos miestas Grasas įsitvirtino kaip pagrindinis šių žaliavų tiekėjas. Tuo pačiu šis miestas tapo pasaulio kvepalų centru. Nors visi garsiausi kvepalų namai ( kas išliko ir iki šių dienų) kūrėsi Prancūzijos sostinėje Paryžiuje.

Toliau kvepalų industrijos plėtra tęsėsi kituose didžiuosiuose Europos miestuose. Ypatingą vaidmenį čia suvaidino Anglijos sostinė Londonas. 1872 m. Williamas Sparksas Thomsonas atidarė kvepalų namus „Crown Perfumery“. Šie kvepalų namai pradėjo gaminti gėlių aromatus pavadintus „ Flower Fairies“. Net Anglijos karalienė Viktorija paskolino savo karūnos atvaizdą ypatingai išpopuliarėjusių kvepalų buteliukų kamšteliams. Šios kompanijos produkcija buvo eksportuojama į daugelį užsienio šalių, tad visą pasaulį pasiekė arti 50  įvairių rūšių  „Crown Perfumery“ aromatų.

Su laiku kvepalų pramonėje ypatingą reikšmę įgavo jau ne tiek pats kvapas, kiek jo pakuotė, t.y. buteliukas. Aromatų buteliukus kūrė net garsiausi dizaineriai, stengdamiesi išsiskirti naujomis, neįprastomis formomis ar spalvomis. Taigi, šiai dienai turime tokią kvepalų pramonę, kurioje svarbu absoliučiai viskas: kvapas, buteliukas, kūrėjas, aromato pristatymas ir t.t.

Kvapas – natūralus ar sintetinis?

Iš 2000 esencijų, naudojamų parfumerijoje, natūralių yra 200. Likusios – kvepalų kūrėjo “nosies” fantazijos ir molekulinės chemijos magijos sąveikos vaisius. Natūralias gėlių esencijas išgauna arba distiliacijos didžiuliuose distiliuojamuosiuose katiluose arba tiesioginės ekstrakcijos tirpiklių pagalba. Senovinę anfleražo procedūrą sudaro gėlių žiedų sumaišymas su riebalais. Tokiu būdu gauta stipraus aromato masė toliau apruošiama. Sintezės srityje kvepalų kūrėjai atrado didelį pagalbininką – revoliucinę “Headspace” technologiją. Gyva gėlelė patalpinama į specialų varpą, dienos laikotarpyje fiksuojamas jos aromatas ir nustatomi ją sudarantys cheminiai junginiai, kad galima būtų sukurti maksimaliai artimą natūraliam kvapą. Šis metodas leidžia skolintis gėlių aromatus, anksčiau nenaudotus parfumerijoje (orchidėjos, glicinijos), ir gaudyti miško arba jūros vėjelio kvapus.

Sintezės srityje kvepalų kūrėjai atrado didelį pagalbininką – revoliucinę “Headspace” technologiją. Gyva gėlelė patalpinama į specialų varpą, dienos laikotarpyje fiksuojamas jos aromatas ir nustatomi ją sudarantys cheminiai junginiai, kad galima būtų sukurti maksimaliai artimą natūraliam kvapą. Šis metodas leidžia skolintis gėlių aromatus, anksčiau nenaudotus parfumerijoje (orchidėjos, glicinijos), ir gaudyti miško arba jūros vėjelio kvapus.